Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Klasicizmas
- Bojeris
- Dvaro poetai: D. Naborovskis, S. Pšipkovskis, Pr. U. Radvilienė, K. Benislavska, J. Baka
- LDK Baroko teatras
- Olizarovijus
- Pacas
- Sarbievijus
- Sirvydas ir lietuviškoji Baroko raštija
- Vijūkas-Kojelavičius
- Dachas
- Donas
- Kalderonas
- Kornelis
- Moljeras
- Rasinas
- Servantesas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Kornelis
Prancūzų dramaturgas, klasicistinės prancūzų tragedijos pradininkas Pjeras Kornelis (Pierre Corneille) gimė 1606 06 06 Ruane (Prancūzija), mirė 1684 10 01 Paryžiuje. Būsimasis dramaturgas gimė miestiečių šeimoje, humanitarinį išsilavinimą įgijo Ruano jėzuitų kolegijoje, 1624 m. baigė teisę ir dirbo advokatu. 1628–1634 m. parašė keletą komedijų, kurios buvo sėkmingai pastatytos teatre. Vis didėjant susidomėjimui tragedija, autorius sukūrė pirmąjį šio žanro kūrinį Medėja. 1637 m. parašė žymiausią savo pjesę – herojinę tragikomediją Sidas, kurioje stengėsi laikytis senovės tragedijoms būdingo trijų vienumų – laiko, vietos ir veiksmo – principo; šis principas, pasak Algirdo Juliaus Greimo, būdingas visai jo kūrybai: „Didysis Corneille’is mums pasirodo kaip kūrėjas garbės pasaulio, savito ir vientiso, apgyvendinto besaikės žmonijos, kuri visiškai natūraliai vaikščioja ir kvėpuoja laisvės ir kilnumo atmosferoje.“ Tragikomedija Sidą jis pavadino dėl laimingos pabaigos. Vėliau parašė keletą tragedijų Senovės Romos istorijos temomis: Horacijus, Cina, Polieuktas, kartu su Sidu jos sudaro klasikinę tetralogiją. Kornelio dramaturgijos esmė – vidinis herojų konfliktas tarp aistrų, troškimų ir pareigos jausmo, kuris dažniausiai nugali. Tokia konfliktinė situacija tapo klasicistinės prancūzų dramos pagrindu. Vėlesnės tragedijos (Pompėjos mirtis, Rodoguna, Teodoras, Heraklis, 1647) pelnė jam didelę sėkmę. 1647 m. dramaturgas persikėlė į Paryžių, tapo Prancūzų akademijos nariu, intensyviai kūrė tragedijas. Parašė pjesių aktualiomis politinėmis temomis (Nikomedas, Pertaritas), kurios sukėlė valdžios nepasitenkinimą, ir Kornelis neteko įvairių, ypač kardinolo Mazarinio, protekcijų. Kurį laiką nebekūręs teatrui (vertė bažnytinę literatūrą), 1659–1666 m. vėl parašė keletą tragedijų, tačiau jos nebuvo sėkmingos, nes populiarumo viršūnėje tuo metu jau buvo atsidūręs Žanas Baptistas Rasinas (Jean-Baptiste Racine). 1674 m. parašė paskutinę pjesę Surena ir pasitraukė iš teatrinio gyvenimo. Kornelis, prancūzų nacionalinės tragedijos pagrindėjas, į klasikinę deklamacinę lotyniškos tradicijos tragediją įliejo ispaniškos aistros, viršum kasdienybės pakylėto vidinio herojų konflikto.
Dainora Pociūtė-Abukevičienė